Kai tą dieną ėjau gatve, įsikibusi į draugę, skruostais ritosi ašarų upeliai ..Žmonių minioje iškart išvydau Tavo kerinčias žalsvas akis. Žmonių minioje užuodžiau Tavo kvapą. Žmonių minioje, tiesiog visu kūnu jutau jog eini. Bet Tu tik skubėdamas praėjai, ir į mane pažvelgei gailesčio kupinu, lyg kažko klausiamu žvilgsniu. {Tikėjausi smerkiančio } . Tu tik praėjai . Nepasisveikinai. Neištarei net to nuvalkioto 'labas'. O ką jau kalbėti apie bučinį. Nepaklausei kodėl verkiu. Nepaklausei kas atsitiko. Galvojai kad man Tavęs netrūksta, kad šalia turiu draugę. Kad nesugebėsi manęs paguosti, taip kaip sugebės Ji. Kad aš tiesiog pasakysiu 'nelysk', ir nuskubėsiu savo keliais. Būtų įžeisti Tavo 'principai' . Aš tik nuėjau .. O kas beliko ?? Kabintis Tau ant kaklo, ir pro ašaras, apgailėtinos aukos balsu ištarti 'Atleisk ir mylėk kaip anksčiau ! Maldauju !' Būtų įžeisti ir mano principai. MALDAUTI ??
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą