Gyvenimas per trumpas

birželio 27, 2007

- Nezaiskim slepyniu?

- Bet man patinka!..Tu vis ieskai, o as begu, nes nemyliu taves.

Mane labiau zavi mano kompiuterio plienines smegenys, o "netas" suteikia sparnus.

Nesupranti manes... Zinau tai sunku.

Dievinu drugeliu sparnus ir katedras Paryziuj...

Pameciau save neadresuotuose laikuose.

Kai rasi mane prasau grazink.

Radusiam atsilyginsiu.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Ateitis priklauso nuo meilės

„Kartais žmogaus gyvenimas būna per trumpas meilei,
o kartais priešingai: žmogaus meilė būna per trumpa gyvenimui"

Melancholiška naktis. Nusvirę lūpų kampučiai, akys, žvelgiančios į tolį, suvelti rudi plaukai ir žvakė kambary. Šią akimirką nesiveju gyvenimo, tiesiog esu, o šioje egzistencijoje viliuosi savo Asmeninės Legendos išsipildymo – sutikti žmogų, su kuriuo mano gyvenimas nebūtų per trumpas meilei ir mano meilė nebūtų per trumpa gyvenimui.
Klausausi radijo, noriu išgirsti liūdną, romantišką baladę, kad apmąstyčiau savo gyvenimą, o išgirstu šimtą sekundžių informacijos per M-1. Nusilakuoju ryškiai – aistringa raudona spalva – nagus, lyg norėdama dėmesio. O ir rašau raudonu pieštuku...Viskas dėl meilės?! Dėl tradicinio gyvenimo ritmo? Gal pasidaryti sau Valentino dieną? Dalinti visiems bučinius ir prisiklijuoti milijoną širdelių po dešimt centų? Juk širdis visai ne taip atrodo, ji ne tokia romantiška, kokią ją piešia įsimylėjėliai. Biologinis variantas daug prastesnis. Ji pilna arterijų, venų, visokiausių ląstelių...Tačiau kai pamilsti kitą žmogų, jo širdis tampa tokia svarbi, jog, jai nustojus plakti, tam tikrą akimirką nebeįstengi valdyti savo gyvenimo, nuo tada jį ima vairuoti likimas. O aš bijau tik vieno dalyko – prarasti tai, ką turiu. Tada prarandu viltį, jog angelas dar kada širdį paglostys. Svarbiausia – tikėjimas. Tikiu, jog Dievą labiausiai stebina, kad žmonės gyvena taip, lyg niekuomet nemirtų, ir miršta taip, tarsi niekuomet negyvenę.
Kad mano gyvenimas nebūtų bevertis, privalau išpildyti Asmeninę Legendą, troškimą, svajonę. Juk kai žmogus tikrai ko nors trokšta, visas pasaulis slapta padeda jam įgyvendinti šį troškimą, tereikia išmokti pastebėti ženklus ir juos suprasti. Dievas ženklų priberia į mano kelią kasdien, kad nepasiklysčiau gyvenimo labirintuose. Pasiklysti juk taip lengva. Būna kartais taip sunku, ypač, jei pametu savo gyvenimo žemėlapį. Tuomet prisimenu tokį pasakojimą: „Miršta žmogus ir nueina į dangų. Šv. Petras sako: „Nori – parodysiu tavo gyvenimą? Žiūrėk, matai? Ten upė, kai kur ji srauni, kai kur sekli, kaip tavo gyvenimas, o šalia – tavo pėdos”. Žmogus klausia: „O kodėl prie vienos seklumos nėra pėdų?“. „Tada, kai Tau buvo labai sunku, Dievas Tave nešė ant rankų“.
Per trumpas gyvenimas ir per trumpa meilė, nors meilė ir nori būti amžina. Tačiau tas noras – jos amžina klaida, nes nieko amžino nėra, tik Dievas. Įsimylėjimas veiksmingai pastūmėja žmogų vedybų link, todėl reikalinga amžinybės iliuzija. Tokią amžinos meilės iliuziją palaiko mitas: „Princas vedė princesę, ir jie gyveno ilgai ir laimingai." Tačiau šis mitas – absoliutus melas, daugelį porų stumiantis į neviltį ir sutrikimą. Įsipareigojimas yra tikrosios meilės pagrindas. Jis dar negarantuoja sėkmingų ryšių, nes meilės santykiai turi ir kitą pusę – praradimus. Viskas yra paprasta: jei šiuo metu pilietė A užkariavo piliečio B širdį, tai piliečio B širdyje neliko vietos pilietei C, seniai dėjusiai į jį viltis. Tačiau įsipareigojimas – labai didelė rizika, ir kas antras jaunikis ar jaunoji mielai pabėgtų nuo altoriaus, jei tik tuo momentu nebūtų be proto įsimylėjęs. Juo nuoširdžiau žmogus myli, tuo jis nuolankesnis ir tuo mažiau rodo aroganciją ir valdžią.
Taip, ir mano gyvenime būna pakilimų ir nuopuolių, tačiau aš žinau ir tikiu, nes esu krikščionė, jog šalia manęs budi Dievas, mano gerasis angelas...
Kadangi Dievas sukūrė žmones pagal savo paveikslą, tai kiekvienas vos gimęs kūdikis yra vertingas dėl to, kad yra unikalus, nepakartojamas Dievo atvaizdas. Tai gal meilė sau yra meilė Dievui ir, priešingai, meilė Dievui yra ir meilė sau? Krikščionių religija skelbia: mylėk savo artimą, kaip pats save. O jeigu savęs nemyli, ar gali mylėti kitą?
Pirmiausia reikia pažinti save ir pamilti save... Šis pažinimas atvers duris tolesniam ieškojimui, šis mokslas atvers plačiai vartus. O mane mokė ir moko daugybės dalykų: užsienio kalbų, matematikos, geografijos. Mokė filosofijos ir etikos. Kaip būti geram ir kas yra blogai. Bet niekas nepasakė, kad pasaulio esmė yra Meilė. Paulo Coelho rašė: „Meilė – tai, kada virš tavo smėlynų skrenda sakalas. Nes jam tu – žaliuojantis laukas, jis niekad iš tavęs negrįžta be grobio. Jis pažįsta tavo uolas, kopas, tavo kalnus, ir tu jam esi dosni“.
Viskas susieina į vieną, viskas prasideda nuo meilės.
Meilė – supoetintas kūdikis, vaikas. Vaikai įsivaizduoja, kad visas pasaulis sukurtas tik dėl jų. Jie mąsto vaizdais ir suvokia širdimi. Jie tiki, kad pasaulis geras. Kaip viskas paprasta vaiko akimis... Bet juk iš tikrųjų gyvenimas gražus ir paprastas! Gražu uostyti gėles, stebėti skrendančius paukščius, pabusti ir suprasti, kad gali dar kelias valandas pamiegoti, turėti svajonę, kad ir labai kvailą, kalbėtis visą naktį, žiūrėti į akis, sugalvoti norą krentant žvaigždei, sugrįžti namo, įsimylėti... Mano gyvenimas, kartais toks pilkas ir vienodas, yra stebuklas vien dėl to, jog aš gyvenu... Svarbiausia – nesustoti stebėtis, jokiu būdu... Nors kartais viskas tampa iki gyvo kaulo pažįstama, neįdomu ir banalu, stengiuosi išmokti pakylėti savo gyvenimą virš kasdienybės, stebėtis, kad atėjo nauja diena ir rytas, ir vakaras, kad šiandien lyja ar nenustoja snigti...
Arabai sako: „Maktub, tai įrašyta“. Viskas įrašyta į mano gyvenimo knygą, taip įdomu būtų ją perskaityti, tačiau ir baisu, nenoriu žinot, kada ji nutrūks ir ar mano Asmeninė Legenda tiesiog ir liks svajone, kuriai nelemta išsipildyti, o mano gyvenimas bus per trumpas meilei...

Gyvenimas per trumpas

birželio 27, 2007

Komentarų nėra:

Tinklaraščio archyvas

Apie mane

Ateitis priklauso nuo meilės

Su savo triušeliu